Knauf
Visais laikais architektūra ir jos pasiekimai stipriai priklausė nuo naudojamų statybinių medžiagų raidos. Jų pasirinkimas ir naudojimo būdas keitėsi kartu su atsirandančiomis ir vis tobulėjančiomis technologijomis. Istoriškai natūralias žaliavas keitė naujų cheminių junginių prisotinti mišiniai, kuriais siekta suteikti statybinei medžiagai tvirtumo, ilgaamžiškumo, o neretai ir sumažinti jos kainą. Nors statybų sektorius išgyveno ne vieną ir ne dvi „revoliucijas“, tam tikriems amžių amžiais naudojamiems produktams neprilygsta jokie sintetiniai analogai.
Natūralios žaliavos buvo ir vis dar yra naudojamos tiek statybos, tiek apdailos medžiagoms gaminti. Pvz., tinkų rinkoje gausu mišinių, pagamintų kalkių ar gipso pagrindu. Kurį iš daugybės produktų rinktis naujam objektui išbaigti, o kurį – restauravimo, remonto darbams? Ar kalkių tinkas savybėmis nenusileidžia cementiniams arba gipsiniams tinkavimo mišiniams? Kada verta rinktis tradiciškai naudojamas žaliavas? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Knauf specialistai.
Istoriškai susiklostė, kad kalkės buvo naudojamos kaip pagrindinis rišiklis gaminant įvairius statybinius mišinius, taip pat ir tinkus. Šiais laikais kalkes rinktis sienų apdailai gali pasirodyti keista idėja – juk dabar vyrauja cementinės medžiagos. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad portlandcementis buvo išrastas tik XIX a., o statybose masiškai pradėtas taikyti visai neseniai – vos prieš gerus penkis dešimtmečius. Beje, nors žinoma, kad kitų atmainų cementas naudotas dar antikiniame pasaulyje, tačiau tiek šie cementai, tiek vos pasirodęs portlandcementis buvo pasitelkiami betono, o ne glaistų, klijų ar tinkų gamybai.
Būtent dėl to didžiosios dalies mūsų senamiesčiuose esančių pastatų apdailai naudoti kalkiniai tinkai. Šiais laikais, atliekant restauravimo darbus, svarbu išlaikyti istorinį identitetą – senam tinko sluoksniui atstatyti rinktis autentiškas, originalias primenančias tinkavimo medžiagas, pagamintas kalkių pagrindu. Esant konkrečioms restauravimo užduotims, gali būti numatoma ypač tiksli istorinio tinko sluoksnio rekonstrukcija. Tokiais atvejais atliekami išsamūs tyrimai, kurių metu nustatoma tiksli tinko sudėtis ir granuliometrija. Remiantis tyrimų rezultatais, galima pagaminti tinką, ypač preciziškai atitinkantį istorinį pirmtaką. Tiesa, tai jau ypatinga užduotis, kuria užsiima arba patyrę meistrai, arba nedidelės gamyklėlės. Stambūs gamintojai dažniausiai siūlo tik standartinius tinkus, kurie gali skirtis savo frakcija, rišiklio (kalkių) kiekiu ir kitais rodikliais, tačiau nebūtinai tiksliai atitiks senųjų tinkavimo mišinių savybes.
Antikinių civilizacijų architektūroje naudotam kalkių tinkui būdingas mažesnis standumas, palyginti su kito tipo tinkais (kalkių ir cemento, cementiniais, gipsiniais). Kartais tai didelis minusas, kartais – privalumas. Kalkinis tinkas yra elastingesnis, o tai ypač svarbu restauruojant seną, pažeistą mūrą. Tokio tinko sluoksnyje veikia mažesnės įrąžos, todėl jis nesuskyla taip, kaip tvirtesnis, tačiau mažiau elastingas cemento ar kalkių ir cemento tinkas, padengtas ant nestabilaus paviršiaus. Dėl šių savybių kalkinius tinkus galima naudoti ir naujose statybose, tinkuojant nestandų, iš šiuolaikinių medžiagų (pvz., dujų silikato, keramzitbetonio) statytą mūrą.
Kalkinį tinką galima rinktis ir tada, kai tinkuojama naujai, nesiekiama 100 % tiksliai rekonstruoti istorinio interjero ar fasado. Net ir šiuolaikinis kalkių tinkas padės perteikti seno pastato charakterį, vaizdą ir faktūrą. Vis dėlto jį verta naudoti ne vien dėl vaizdo: tai daug gerų savybių turintis produktas, aktualus ir moderniojoje statyboje.
Pastaruoju metu statant ir įrengiant patalpų interjerą vis didesnis dėmesys skiriamas ekologiškumui. Šiuo aspektu kalkiniai tinkai yra žymiai pranašesni, palyginti su cementiniais ar kalkių ir cemento tinkais:
Žinoma, dauguma šių savybių atsiskleidžia tada, kai naudojama visa apdailos sistema: t. y., kai tinkama eilės tvarka naudojami tarpusavyje suderinami produktai. Atitinkamai ant sienos paviršiaus dengiamas kalkinis tinkas, po to dekoratyvus kalkinis sluoksnis (dekoratyvusis tinkas arba glaistas) ir pagaliau kalkiniai arba silikatiniai dažai. Knauf specialistai siūlo naudoti geriausioms kalkinių produktų savybėms atskleisti pritaikytą sistemą Rotkalk.
Beje, kalkiniai tinkai ypač tinkami ir atliekant įprastą remontą. Jie užtikrina sveiką patalpų mikroklimatą ir yra ypač ekologiški, tad puikiai pritaikomi probleminėse patalpose, kur sunku suvaldyti kintančius oro drėgmės lygius.
Kalkiniai tinkai taip pat gali būti naudojami ir lengvojo tipo blokelių mūrui tinkuoti. Tokiu atveju tinkas turi būti mažiau atsparus gniuždymui, t. y. būti elastingesnis. Čia svarbi nuolat specialistų kartojama taisyklė, kad pagrindas negali būti „minkštesnis“, elastingesnis už toliau dengiamą sluoksnį, nes standūs tinkai bus linkę skilinėti.
Tokiais gana įprastais atvejais Knauf siūlo dviejų produktų sistemą: iš pradžių kaip pagrindinio sluoksnio tinką naudoti Kalk-Grundputz , tada – smulkiagrūdį dekoratyvų Kalk-Feinputz baigiamojo tinko sluoksnį (kitaip dar vadinamą užtrynimo sluoksniu). Šios medžiagos tinkamos tiek vidaus patalpoms tinkuoti, tiek fasado apdailos darbams.
Atliekant istorinio pastato fasado arba interjero restauravimo darbus, ypač vertinama medžiagų kokybė ir autentiškumas. Nesinori pigiu, prastu tinku sugadinti objekto grožio, tuo labiau – sukurti trumpalaikį rezultatą, kurį pakartotinai restauruoti teks greičiau nei pirminį originalą. Žinoma, visada išlieka galimybė tokiais subtiliais atvejais kalkinį tinką gamintis patiems, tačiau tam tikrai prireiks daug papildomo darbo. O ir šiai užduočiai atlikti būtinos specifinės žinios ir patirtis, tad ją įveikti gali tik patyrę meistrai. Dėl šių priežasčių tokia praktika taikoma tik vienetiniais atvejais, kai restauruojami ypatingos vertės ir reikšmės pastatai.
Įprastai vertėtų pasitikėti patikimais gamintojais ir, gavus gamykloje pagamintą produktą, laikytis jo techniniame duomenų lape nurodytų reikalavimų, ruošiant tiek pagrindą, tiek tinką, tiek atliekant tinkavimo darbus.
